Kaunas statosi, tartum, žaibo greitumu. Nežinia, ką jis pasieks tokiu greitu tempu beaugdamas, bedidėdamas, žinoma, ir besipuošdamas.
Tik statybai ypatingai stinga originalaus, individualistinio bei įvairaus frontažo. Vietoj gražių, įvairių patvarių plytų ar koklių, vis tinkas, vis tas pats baisiai monotoniškas, estetinę nuotaiką slegiąs nukrėtimas.
– Jeigu dar ilgiau pabūsiu Kaune, tai ir akis apkrės! – Sakau savo palydovei eidamas pro didelius namus, kurių frontą kažkokiomis ten kalkėmis krečia.
Argi visai negalima Lietuvoje pagaminti patvarių ir gražių plytų bei koklių, kur tiktų namų fasadui?
Nuostabu, kad ar jau pastatyti Kaune nauji namai ar dar tebestatomi, tai kažkodėl jie atrodo labai dideli, aukšti, grandioziški ir daugiau ar mažiau miestą puošia.
Tik kai įsižiūri į valstybinės statybos namus, tai noroms ne noroms gauni kažkokio lyg ir komedijiško įspūdžio. Pavyzdžiui, Vytauto universiteto didieji rūmai yra tokio fabrikiško stiliaus, kad iš tikrųjų turi labai išplėsti savo vaizduotę, kad įsivaizduotum, jog tai gali būti universiteto rūmai! Sako, jog šitas milžiniškas pastatas numatytas valstybės spaustuvei, tik vėliau, girdi, dasiprotėjus, kad net ir tuzinui spaustuvių vietos jame per daug, paskirtas jis universitetui... Prof. P. Leonas sako, kad šitas namas tinkąs universitetui, kaip balnas karvei. Net ir teisingumo ministerijos rūmai pastatyti ne visai tam tikslui, kuriam buvo numatyti. Įterpta, mat, ir seimo salė. Nors gana stilingas ir gražus namas, vis dėlto nei savo fasadu, nei patalpa seimo rūmams netinka.

Kaune yra gražių aikštelių, sodų ir aukštas Vytauto parkas. Sakau „aukštas“, nes jis randasi gan aukštokame Vytauto kalne.
Vytauto parke jau ir civilizacijos žymių pusėtinai yra. Tik įkopimui į jį takai, kai kur neva ir laiptai yra visai primityvūs. Kai sausa, nieko tokio, lipi sau aukštyn ar žemyn, ir tiek. Tačiau kai šlapia, tai ne tik įsiręžti, slidinėti, į medžių šakas dažnai įsikibti, rankomis ir kojomis visaip gestikuliuoti, o veidu grimasuoti, bet ir išsipurvinti bei išsi-molinti ligi kelių tenka! Kartą mane Vytauto parke lietus pagavo; praktiškai žinau, ką reiškia išeiti iš jo šlapumoj. O, rodos, toks lengvas darbas ir menki kaštai šlaitinius parko takus rupiu žvyrium nupilti, gi reikiamosiose vietose laiptus padaryti!
Ne visos ir aikštelės kaip reikiant prižiūrimos, vasarą gėlėmis išpuošiamos.
Reikia ir naujų aikštelių su tinkamais paminklais ar fontanais. Ir pakol dar vietos tokioms aikštelėms yra, reikėtų nors, pasinaudoti proga, vadinasi, naujas aikšteles įkurti. Juk kas gi gali miestui tiek daug duoti meno ir sveikatos žvilgsniu, kaip gėlingos aikštelės?

Kaunas turi ir keletą pliažų. Bet tikrai gražus, patogus ir labai įdomus yra vadinamasis Panemunės pliažas. Tai ilgas, platus, išsitiesęs tarp puikios Nemuno pakrantės ir žavaus aromatingo pušyno. Ir jis taip sutvarkytas, kad viduryj yra bendras, ir čia visi turi būti su kostiumais, dešinėj pusėj tik moterims, o kairėj tik vyrams. Čia, žinoma, kostiumas nėra privalomas. Todėl, išsivadavę iš drabužių nelaisvės žmonės, kaitina bei gaivina savo kūną saulutės spinduliuose.
Štai jauna, dailaus veido ir kūno motina su dviem mažais, linksmais vaikučiais. Visi trys pliki plikutėliai. Žaidžia jie minkštame, kaip patalas, smėlyje ir skaisčia savo oda bučiuojasi su saulės spinduliais. Maži vaikučiai, pastebėjau, žaidžia ir su elegantiškomis motinos krūtimis, pildami mažomis savo rankutėmis ant jų smėlį. Maloni motina šyptelia ir ant vaikučių smėlį pilsto.
Netoliese guli panelė ar jauna ponia. Kas gali tikrai žinoti? Ji tokia jauna ir graži. Ji guli kniūpsčia, intymiai susiglaudusi su smėliu. Praeina vienas kitas vyriškis ir, sužavėtas gražiomis jos strėnomis, sako: „Koks žavus kūnas panelės!“.
Taip. Man Kauno pliažuose atrodė viskas gražu, jauku ir padoru...

[Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje: (1931) / Šeštokas-Margeris. – Kaunas, 1931. – P. 78–80, 82–99, 102–103.]